Kova Ir Drasa

IŠORINIS GROŽIS, Birželio 24

“Daug apie mane sakančių: “Dievas jo neišgelbės!” Ps 3,3. KID 177.1

Nuolat iškylantys prisiminimai apie Dievo Įstatymo sulaužymą, atrodytų, paralyžiavo Dovydo moralę. Anksčiau jis buvo drąsus ir ryžtingas, bet dabar jis jautėsi silpnas ir abejojantis. Susilpnėjo jo įtaka žmonėms. Ir visa tai pasitarnavo jo beširdžio sūnaus planams... KID 177.2

Karaliui vis labiau trokštant pasitraukti į vienatvę, Absalomas stropiai kovojo dėl visuomenės palankumo... Diena iš dienos šis kilmingas žmogus buvo matomas šalia miesto vartų, kur minia prispaustųjų laukė, kad galėtų išsakyti savo rūpesčius. Absalomas būdavo šalia jų, išklausydamas jų vargus, rodydamas užuojautą jų kančiose ir apgailestaudamas dėl valdymo netobulumų. (Ten pat 729-730) KID 177.3

Savo išskirtiniu grožiu, apsimestiniu švelnumu ir puikiomis manieromis jis klastingai vogė žmonių širdis. Jis neturėjo tikro palankumo širdyje, bet buvo ambicingas ir, kaip vėliau parodė jo elgesys, pasitelkė intrigą ir nusikaltimus, siekdamas gauti karalystę. Už savo tėvo meilę ir švelnumą jis būtų atsidėkojęs atimdamas jo gyvybę. Hebrone savo pasekėjų jis buvo paskelbtas karaliumi ir vadovavo jiems, persekiodamas savo tėvą. (SG-a 89) KID 177.4

Sukilus jo mylimam sūnui, Dovydas buvo priverstas su liūdesiu ir nusižeminimu širdyje palikti Jeruzalę, savo sostą, savo sūnus ir Dievo Skrynią. Žmonės sekė paskui ir tai buvo ilga ir liūdna procesija, panaši į laidotuvių palydą. (PP 731) KID 177.5

Daugelis, kurie žiūri ne taip, kaip Dievas, bet žmogišku požiūriu, gali pagalvoti, jog būtų pateisinama, jei Dovydas skųstųsi ir kad nuoširdžios atgailos metai neleistų užklupti tokiai nelaimei... Bet Dovydas nesiskundė. Viena iš iškalbingiausių kada nors giedotų psalmių, buvo ta, kurią jis giedojo, kopdamas į Alyvų kalną, pažemintas dvasioje, verkdamas ir basas, nesavanaudiškas ir kilnus, paklusnus ir nuolankus. (Letter 6,1880) KID 177.6