Kova Ir Drasa

MUZIKA OLOJE, Birželio 9

“Tesiunčia Jis pagalbą iš dangaus ir teišgelbsti mane; tesugėdina tuos, kurie mane mindo. Tesiunčia Dievas Savo gerumą ir ištikimybę.” Ps 57, 4. KID 162.1

Kokia brangi ir maloni yra Dievo Dvasia nusiminusiai sielai, atnešdama drąsos išsigandusiems, sustiprindama silpnuosius, suteikdama pagalbos nuvargusiems Viešpaties tarnams! Koks nuostabus yra mūsų Dievas, Kuris yra švelnus su klystančiais ir kantrus nelaimėje ir kada mus yra užvaldžiusi širdgėla. KID 162.2

Kiekviena Dievo vaikų nesėkmė kyla dėl jų tikėjimo trūkumo. Kada sielą apninką šešėliai, kada mes ieškome šviesos bei vadovavimo, tada turėtume žiūrėti aukštyn: už tamsos yra šviesa. Dovydas kiekvieną akimirką turėjo pasitikėti Dievu ir tam buvo pakankamai priežasčių: jis buvo Viešpaties pateptasis, pavojuje jį saugojo Dievo angelai, jis turėjo drąsos atlikti puikius dalykus ir jei tik jis būtų nukreipęs žvilgsnį nuo tų nemalonių situacijų, į kurias patekdavo ir būtų mąstęs apie Dievo didingumą ir jėgą, jį būtų užvaldžiusi ramybė, kurios nebūtų sutrukdęs net mirties šešėlis... KID 162.3

Judo kalnuose Dovydas ieškojo prieglobsčio nuo Sauliaus persekiojimų. Jis apsistojo Adulamo oloje, vietoje, kur nedidelės pajėgos galėjo atsilaikyti prieš didelę kariuomenę. “Išgirdę apie tai jo broliai ir visi tėvo namai suėjo ten pas jį” (1 Sam 22, 1)... KID 162.4

Adulamo oloje meilė vėl suvienijo šeimą. Jesės sūnūs, pritardami arfai, galėjo giedoti: “Žiūrėk kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!” (Ps 133, 1). Jis paragavo savo paties brolių nepasitikėjimo kartėlį ir dabar ta harmonija, pakeitusi nesantaiką, pripildė džiaugsmo tremtinio širdį. Būtent čia Dovydas sukūrė penkiasdešimt septintąją psalmę. (PP 657, 658) KID 162.5