Kova Ir Drasa

PASIRUOŠIMAS VADOVAUTI, Birželio 4

“O Dovydas atsakė Sauliui: “Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau.” 1 Sam 17,34. 35. KID 157.1

Dovydas augo Dievo ir žmonių palankume. Jis buvo išmokytas Viešpaties kelių ir dabar, kaip niekada anksčiau, širdis troško vykdyti Dievo valią. Jam kilo naujų minčių apmąstymams. Jis buvo karaliaus rūmuose ir matė karaliaus pareigas. Jis pastebėjo keletą gundymų, kurie kamavo Sauliaus sielą ir įžvelgė kai kurias paslaptis pirmojo karaliaus charakteryje ir jo elgesyje. Jis matė karališkąją šlovę, pridengtą tamsaus liūdesio debesies. Jis žinojo, kad Saulius nebuvo visiškai laimingas savo privačiame gyvenime. Visi šie dalykai kėlė nerimą tam, kuris buvo pateptas Izraelio karaliumi. Tačiau, pasinėrus į gilius apmąstymus ir persekiojant neramioms mintims, jis prisimindavo kankles ir užgautos stygos pakeldavo jo protą pas viso gėrio autorių ir tamsūs debesys, atrodytų, užtemdę ateities horizontą, išnykdavo. KID 157.2

Dievas mokė Dovydą pasitikėjimo. Kaip Mozė buvo mokomas savo darbui, taip Viešpats dabar ruošė Jesės sūnų tapti Jo išrinktu žmonių valdovu. Rūpindamasis avimis, jis vis geriau galėjo įvertinti tikrojo ganytojo rūpestį, rodomą aviai ganykloje. KID 157.3

Vieniši kalnai ir gilūs tarpekliai, kur Dovydas klaidžiojo su savo avimis, buvo pilni žvėrių, tykančių sau grobio. Neretai iškamuoti alkio pas jį atklysdavo liūtas iš Jordano tankumynų ar meška iš savo guolio kalnuose. Pagal to meto tradiciją, Dovydas buvo apsiginklavęs tik svaidykle ir kerdžiaus lazda, bet jau anksti jis įrodė savo jėgą ir drąsą, saugodamas tai, kas buvo jam patikėta... KID 157.4

Šis patyrimas tokiuose dalykuose parodė Dovydo širdį ir išugdė jame drąsą, narsą ir tikėjimą. (PP 643, 644) KID 157.5